alina orlova

Visaginiete Alina Orlova – apie muzikinį dienoraštį ir kasdienybės dramaturgiją

Jaunimas

Ją vadina alternatyviosios muzikos angelu. Jos sėkmės istorija prilyginama britų alternatyviojo roko grupės “Artic Monkeys”, išgarsėjusios per internetą, fenomenui. Jos kuriamą muziką vadina pranokstančia Tori Amos ir Janis Joplin muzikines išpažintis. Vis dėlto labiausiai visus užburianti jos vertybė – nuoširdumas. Alina Orlova jo neprarado per visus dešimt muzikinės karjeros metų. Ji tebėra mėnulio vaikas, žinantis, kad “Mėnulyje nešlampa kojos/ Ir mėnulyje nemiršta tėčiai,/ Ten kiekvienas pats sau Nojus, / Ten visai nereikia skėčių.”

– Po trejų metų pertraukos pristatėte ketvirtąjį savo albumą “Daybreak”, kurį jau spėta pakrikštyti Alinos Orlovos grįžimu prie savo šaknų. Taigi ir mes grįžkime prie šaknų, debiutinio albumo “Laukinis šuo”. 2008 m., jam pasirodžius, būta pranašysčių: “Tai vienadienė žvaigždutė”, “Jos dainos greit visiems atsibos”, “Ji susirgs žvaigždžių liga”… Ką šiandien tiems prognozuotojams pasakytumėte?

– Mano muzikinė karjera prasidėjo gana anksti, buvau labai jauna. O kai atsiranda jaunas atlikėjas, turintis savitą braižą, žinoma, kad jis kelia abejonių: gal išnyks iš muzikinio žemėlapio, gal išsivadės jo entuziazmas ir tikrumas? Jaunam žmogui nelinkėčiau tokio triukšmo, kokį patyriau aš. Per šį dešimtmetį aš nemažai išmokau. Išmokau groti. Įgijau didelės koncertinės patirties. Tai naudinga man, nes galiu geriau save išreikšti. O dėl pranašysčių ar projekcijų į mane? Neatsitiko nei “taip”, nei “ne”. Nėra taip, kad mane būtų pamiršę ar mano dainos būtų atsibodusios – vis tik dešimt metų groju, surenku sales. Nėra ir taip, kad būtų įvykęs kažkoks revoliucinis reiškinys. Manau, kažkas per vidurį tarp to, ko tikėjosi iš manęs ir ką aš galėjau duoti.

– O jūs pati kaip pasikeitėte? Esate prisipažinusi, kad jus skaudindavo kuriama Pelenės pasaka: gyveno mažame miestelyje Visagine mergaitė, grojo ir dainavo sau, bet atvažiavo į didelį Vilnių – ir prasidėjo stebuklai…

– Niekada nebuvau vargšė mergaitė, o ir princese netapau. Nelabai galiu pasakyti, kaip pasikeičiau aš pati, nes negaliu atsieti savęs nuo muzikos. Tiesiog neturėjau kitokio kelio: augau ir brendau su muzika. Galiausiai šiemet perėjau į kitą savo gyvenimo tarpsnį – man 30 metų. Esu labai laiminga galėdama ir kurti, ir dalytis tuo, ką sukūriau. Vienintelė žinia, kurią žmonėms nešu apie save, tai mano muzika. Ketvirtąjį albumą ir įkvėpė praėjęs laikas, ilgesys to, kas sukurta anksčiau. Todėl šis albumas toks pat paprastas savo forma, kaip ir pirmasis, jo išraiška minimali. Ankstesniame albume buvo daug muzikinių ieškojimų su grupe, o šio albumo kūriniuose dominuoja balsas ir fortepijonas, kai kur skamba styginių garsai. Tai rinkinys dainų, perteikiančių jausmus ir būsenas nuo šviesios melancholijos iki naivaus džiugesio. Gal jis šiek tiek labiau stilizuotas, jame daugiau saviironijos, bet tai reveransas praeičiai.

– Per dešimt metų išleidote keturis albumai – nesate iš atlikėjų, juos, kaip sakoma, kepančių? Tai dėl atsakingo požiūrio į kūrybą? Ar daug dainų liko paraštėse?

– Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Žinoma, nemažai dainų liko paraštėse, grojame jų gerokai daugiau, nei įrašyta. Tam tikrų etapų aš nefiksavau. Vertinant retrospektyviai, gal ir reikėjo ir daugiau… Bet toks mano būdas: koncertuose atiduodu daug savęs, po to kurį laiką sunku kurti naujas dainas. Juk gera daina gali aplankyti nedažnai – net ir kartą per du mėnesius. Ji arba plūsta į tave, arba ne.

– Lapkričio 2-ąją pradedate koncertinį turą per Lietuvą: Klaipėda, Kaunas, Vilnius… Kokią žinutę siųsite savo muzikos gerbėjams?

– Aš pati galvojau apie tai. Gal nuskambės vandeningai, neaiškiai, bet pati muzika yra žinutė, perduodanti kažkokius dalykus. Juos man sunku įvardyti, gal lengviau – suprasti iš šalies. Koncertai – kolektyvinis veiksmas, jo sėkmė priklauso ne tik nuo atlikėjo, bet ir nuo žiūrovų, jų patiriamų išgyvenimų. Aš jaučiu bendrumą su žmonėmis, ateinančiais į mano koncertą. Esu tarpininkė tarp mano ir jų jausmų. Tiksliau, muzika, ne aš. Muzika padeda išeiti iš savęs, patekti į kitą pasaulį, atmosferą, susijungti su kitais žmonėmis. Tokia ir yra svarbiausia jos žinutė.

Gera daina gali aplankyti nedažnai – net ir kartą per du mėnesius. Ji arba plūsta į tave, arba ne.

– Artėjantis jūsų koncertinis turas tarsi akompanuos nostalgiškajam rudeniui. Jūsų dainos – asmeninių jausmų išraiška, leidžianti ne tik atliepti tuos jausmus, bet ir kurti savo asmeninę istoriją. Ar sunku rašyti tokį nuogą muzikinį dienoraštį ir atiduoti viešai skaityti?

– Man atrodo, kad kūryba tik ir gali kilti iš asmeninio gyvenimo. Negaliu žiūrėti į ją kaip į buhalteriją (šypsosi). Tai, ką tu išjauti, gana universalu, todėl žmonės ir atpažįsta. Mano, kaip menininkės, užduotis – išreikšti jausmus, nes muzika tai gali. Jaunystėje buvau ypač atvira, tada buvo išvis laukinis atvirumas. Žinoma, atsiverdamas tu rizikuoji: vieniems tai patinka, kitiems – nelabai, o treti išvis to nepriima. Dabar aš sugebu tai suvokti kaip gerą požymį. Patikti visiems neįmanoma. O jei pavyksta išreikšti save, savo jausmą, o kažkas tai atpažįsta, – nuostabu.

– Esate patyrusi atlikėja, ar, einant į sceną, lydi jaudulys?

– Tai keitėsi. Pirmi koncertai Vilniuje man, iš Visagino atvažiavusiai moksleivei, buvo labai baisūs: nemokėdavau suvaldyti jaudulio, išvis buvo baisu išeiti prieš publiką – nežinoma aplinka, sostinė. Po to turėjau gerą dešimties metų mokyklą – išmokau nugalėti baimes. Bet jaudulys vis tiek išlieka. Ko gero, jis ir turi būti. Tik ne visą koncertą, o pačioje pradžioje. Pirmosios pora dainų – o paskui koncentruojiesi ties tuo, ką darai scenoje. Muzika mane išlaisvina.

– Puikiai piešiate, iliustravote ir vieno savo albumo viršelį. Kiek vietos šiandieniame jūsų gyvenime yra likę šiai aistrai, gal ir ji turi ateitį, pavyzdžiui, parodos?

– Džiaugiuosi, kad dabar piešimo mano gyvenime daugiau. Jis sugrįžta į kasdienybę, jam atsirado daugiau ne tik laiko, bet ir susikaupimo. Įvaldau naujesnes technikas. Anksčiau buvo labiau popierius, o dabar – sunkesni dažai, aliejus, akrilas. Ieškau naujų formų. Man visada buvo labai svarbūs visi vizualūs menai, fotografija. Ypač daug piešiau mokykloje, kai dabar pasižiūriu – tie piešiniai visai neblogi. Bet jei nori pasakyti kažką rimčiau – vertinu tai savikritiškai. Kai sukaupsiu tikrai kažką gero, ką galėčiau parodyti, pasidalysiu.

– Esate kosmopolitiškas žmogus? Dainas kuriate trimis kalbomis, užsienyje koncertuojate daugiau nei Lietuvoje?

– Beje, pastarasis teiginys netikslus. Netiesa, kad kitur groju daugiau nei čia. Man tenka daug kur koncertuoti, tačiau tai nėra tokia jau plati geografija. Mano mama – rusė, todėl pirmoji mano kalba – rusų, bet lankiau lietuvių darželį, mokyklą, nes tėvai taip norėjo. Visaginas tada turėjo penkias rusų ir tik dvi lietuvių mokyklas. Mano tėvas – Lietuvos lenkas iš Vilniaus krašto, kažkada su šeima persikėlęs į Kazachstaną, kur vaikystėje persikraustė ir mano mama, gimusi Rusijoje. Ten jie susipažino ir grįžo į Lietuvą. Jei tavyje – keletas tautybių, tiesiog natūralu, kad tu esi kosmopolitas. Kurti dainas įvairiomis kalbomis man taip pat natūralu, tačiau dainuodama lietuviškai tampu itin atvira.

– Kai sakote “grįžtu namo”, turite mintyje Vilnių ar Visaginą?

– Vilnių – čia gyvenu pati sau. Ir tėvų namus taip pavadinu, bet jie – labiau fundamentalūs, pradžių pradžia. Tai ir yra namai: artimi žmonės, jie rūpinasi tavimi, tu rūpiniesi jais. Į Visaginą sugrįžtu kartą per mėnesį, jei tik pavyksta. Ten smagu, ypač vasarą. Visaginas – jaunas miestas, vasarą sugrįžta daug žmonių su vaikais. Tada jis šurmuliuoja. O nuolatos gyventi jie negali – nėra darbo. Man ten viskas patinka: gamta, oras, kvapas.

– Ten jus stvarsto už skvernų ir prašo autografų?

– Oi, ne. Ten aš esu savo tėvų dukra ar seniai pažįstama iš to paties kiemo. Niekas manęs už skvernų nestveria nei Visagine, nei Vilniuje. Paprastai gyvenu, vaikštau į “Maximą” kaip visi.

– Paklaustas, kaip jaunieji Lietuvos atlikėjai pasaulyje gali atrasti savo savitą muzikinį veidą, garsus muzikologas Darius Užkuraitis paminėjo jus: “Mes tokio didžiulio šūvio dar neturėjome. Galbūt Alina Orlova yra labiausiai į tą pusę, tačiau ji labiau žinoma alternatyviosios muzikos gerbėjams, to nepakanka.” Jaučiate, kad esate arčiau užsienio klausytojų?

– Abejoju. Tam tikrą nišą, gana siaurą, gal ir užimu. Interneto laikais nesudėtinga būti bent kažkiek žinomam. Tiesiog pasaulis yra didelis, jame yra žmonių, mėgstančių ir keistą mažų, nežinomų šalių muziką. Mano naujojo albumo dainos pavasarį skambėjo Paryžiaus Orsė muziejuje. Prancūzija labai atvira pasaulio muzikai, to nepasakysi, pavyzdžiui, apie Didžiąją Britaniją, kuri turi labiau gocentrinį estetinį skonį. Seniai koncertuoju Rusijoje, Ukrainoje – ten yra nemažai žmonių, ateinančių į mano koncertus.

– Kada dar, be scenos, laiminga Alina Orlova?

– Nežinau, iš ko susideda laimė, bet man ji – tai džiaugsmas ir mokėjimas džiaugtis. O mane džiugina labai daug dalykų: saulė, šviesa, gamtos grožis, žmonės. Kitas klausimas, ar aš visą laiką moku tuo džiaugtis? Kai pavyksta – būnu laiminga, kai nepavyksta – nelaiminga. Kaip ir visiems žmonėms, man norisi, kad artimieji būtų sveiki, pačios savijauta būtų gera, norisi, kad kuo daugiau žmonių irgi mokėtų džiaugtis.

– O kai liūdite, traukiatės į save ar užsiimate įvairiomis veiklomis?

– Visaip būna. Būna, kad norisi tiesiog paliūdėti, bet turi ir kažkokius darbus padaryti. Manau, kad geriausias vaistas nuo liūdesio – kažką veikti, bendrauti.

Man atrodo, kad kūryba tik ir gali kilti iš asmeninio gyvenimo. Negaliu žiūrėti į ją kaip į buhalteriją (šypsosi). Tai, ką tu išjauti, gana universalu, todėl žmonės ir atpažįsta.

– Su buitimi nesipykstate?

– Galėčiau ir daugiau tas dulkes šluostyti ir tvarkytis (juokiasi). Aišku, nėra, kad labai jau trokščiau plauti indus, bet išplaunu. Gaminti tikrai mėgstu, nes tai tam tikra kūryba. Buitis kaip tik atitraukia nuo pernelyg egzaltuotų dalykų. Fizinė veikla – tam tikra meditacija.

– Esate sakiusi, kad vaikystėje mėgdavote žiūrėti pro langą? Išliko tas pomėgis?

– Kai turiu laiko – taip. Gyvenu bute, triukšmingoje gatvėje. Tame vaizde pro langą yra miesto poezijos. Matau žmones, laukiančius perėjoje ir skubančius per gatvę. Tai tokia kasdienybės dramaturgija, kas penkios minutės – kitokia!

– Ar spėjote vasarą pailsėti ir sukaupti jėgų prieš didįjį koncertinį turą?

– Šiemet dar neturėjau atostogų. Aš išvis tokių, kaip daugelis supranta, atostogų neturiu. Atrodo, kad nepavargstu. Žinoma, smagu mūsų tamsiuoju metų laiku išvažiuoti ten, kur žalia, šilta – labai atsigauni, nes šis metų laikas – išbandymas visiems.

– Prieš trejus metus, debiutavusi dainuojamosios poezijos festivalyje “Akacijų alėja”, muziejui padovanojote savo plaukų sruogą… Ugniniai plaukai – jūsų įvaizdis, bet kartais imate juos ir nusirėžiate…

– Tuomet festivalio organizatoriai paprašė ką nors padovanoti. “Akacijų alėjos” muziejuje yra stiklinė, iš kurios gėrė grupės “Antis” lyderis Algirdas Kaušpėdas, Vytauto Kernagio dainos “Rugpjūčio žemuogės” rankraštis. Aš nieko tokio ypatingo neturėjau. O plaukų turiu daug. Nusikirpau vieną sruogą, įdėjau į dėžutę ir atidaviau. Dėl jų ilgio… Su plaukais visada taip. Dabar gana ilgi, prieš tai buvo trumpi, ką tu gali daryti? Vėl auginti.

– Ar artimiausiuose planuose yra vietos šeimos jaukumui?

– Nežinau, ar čia toks jau jaukumas (juokiasi). Moteriai šeima – didelis išbandymas ir atsakomybė. Žinoma, norėčiau. Žinoma, tikiuosi, kad tai įvyks ir man, bet artimiausiu metu nenusimato.

Komentarai
Tagged