Tam, kad suprastumėm, kaip toli nuėjom, ir tam, kad suprastumėm, kaip netoli nuėjome

Žmonės

Šešios ryto, tamsu, šalta, nieko nesimato, šlykštu, reikia naujų valytuvų, kažkokie Galgiai, baisu. Šalia sėdi didelis rusas, mano bičiulis genijus Vasia (Vasily Zubarev). Prieš beveik metus buvau jam prižadėjęs mūsų Atominę parodyti, pagaliau prisiruošėm – ačiū Dariui Montvilai, tik jis turi galių dealinti su sovietinėm institucijom – nėra paprasta tą ekskursiją suorganizuoti.

Link Visagino juda dar du ekipažai, mūsų vienuolika, visiems anksti, visiems šalta, visiems nieko nesimato, depresyvus ride.

Lyginant su nuotaika ir vaizdais atominėje, tas mūsų šlykštus lapkričio rytas yra saulėta diena Monake.

Atominė įdomi savo technologija, bet tūkstantį kartų įdomesnė savo kultūra. Tokio sovietinio konservo įsivaizduoti net aš negalėjau – 100% brandaus Andropovo laikmečio įdaras, visiškai genuine, tobulai išsaugota.

Kalėjimo bendravimo kultūra – „nusirengiam iki triusikų„, „respiratorius į vieną kišenę, antbačiai į kitą“, „po vieną praeinam, praeinam“, rūstūs veidai, nė vienos šypsenos – ekskursija į Gulagą, į tarybinės armijos surinkimo punktą – tobulas sovietinio nužmoginto elgesio modelis. Į pabaigą jie pradės šypsotis, šiek tiek, ir net pačiauškės kiek, bet atmosfera liks. Nepaisant to, jei gali būti kažkas maksimaliai nutolusio nuo malonaus, šilto, vakarietiško ir į žmogų orientuoto bendravimo – tai yra tai. Tai. Tą reikia patirti. Esam mes ir jie. Jie statė, darė, stengėsi, padarė.

Mes – neįvertinom, įstojom į kitą Sąjungą, uždarėm. Mes – civiliokai, jie – uždaras specialistų elitas, be kurio atominės neuždarysim. Jie stengiasi iš idėjos, nes negalima taip palikti, mes – greičiausiai to neįvertinam. Jie didžiąja dalimi teisūs. Mes visiškai nesuvaldėm žmogiškojo faktoriaus, ir tikrai nepadarėme visko, kad sušvelninti smūgį. Neparodėm nei deramos pagarbos, nei palaikymo, nei pinigų normaliai duodame – jei ne pensijos iš Rusijos, tie žmonės neišgyventų.

Tai nėra buduliai – elektrinėje dirbantys rusai yra mokslo ir inžinerijos elitas, geriausi iš geriausių. Tai yra žmonės, kurie geriausiai mokėsi mokyklose, tada studijavo sunkiausias fizikos ir chemijos programas, kuriose išlieka du iš kurso, ir tada dar buvo geresni už kitus, nes gavo paskyrimą ne į Sibiro atominę, o į nuostabią, prestižinę Lietuvą. Kaip ir visų inteligentų, jų pyktis nėra agresyvus, jų pyktis yra labiau inteligentiškas ir liūdnas nusivylimas. Tai yra elitiniai specialistai, kuriems labiau nei pinigų reikia pagarbos, pripažinimo ir dėkingumo. Ir jie ten padarė daug.

Mes visiškai failinom, ir man buvo gėda. Šimtu procentų laimingais nebūtumėm jų padarę, bet taip nuvilti ir pažeminti irgi neturėjom.

Ir vis tik tą atominę reikėjo uždaryti, sprendimas teisingas. Nors ji galbūt ir buvo saugi ir gerai prižiūrėta, pamačius visą tą aplinką yra akivaizdu – tokiam sovietinio požiūrio, kokybės ir kultūros egzemplioriui vietos ateities Lietuvoje negalėjo būti. Kreivos sienos, nutekėjęs cementas, krentančios plytos, geriausiomis sovietinėmis tradicijomis aplūžusios, nuspardytos durys, netvarka, kalėjimo bendravimas ir kultūra – tą reikia pamatyti, mes jau pamiršom, kaip baisiai sovietai darė dalykus. Ją reikėjo uždaryti. Mūsų didžiausia klaida ne IAE uždarymas.

Mūsų didžiausia klaida yra Butkevičius, leidęs kaimiečiams palaidoti „Hitachi“ projektą. Nesugebėjom nei gražiai griauti, nei gražiai statyti. Dvigubai liūdna. Labai rekomenduoju apsilankyti, kol dar galima – ir tam, kad suprastumėm, kaip toli nuėjom, ir tam, kad suprastumėm, kaip netoli nuėjome.

info: lzinios.lt

Liudvikas ANDRIULIS

Komentarai